Pamatų įrengimas
Prieš pradedant įrengti pamatus, būtina įsitikinti, kad pastato ašys yra perlaužtos ir teisingai pritvirtintos prie atramos.
Geodezininkai ir kiti inžinerijos ir technikos darbuotojai pradeda išdėstyti pamatų ašis (128 pav.), perkeldami ašis 1, 2 į pamatų įrengimui paruoštą pagrindą. Liejinio 4 pagalba ištraukiamos ašinės stygos 5, o svambalų 8 pagalba jų susikirtimo taškai 3 perkeliami į duobių, tranšėjų dugną. Nuo šių taškų išmatuojami projektiniai pamatų matmenys ir metaliniais kaiščiais 6 jie pritvirtinami taip, kad tarp jų ištemptas švartavimas 7 būtų 2 … 3 mm toliau už juostinio pamato šoninį paviršių. Įrengiant laisvai stovinčių kolonų ir stulpų pamatus, į duobės dugną svambalu perkeliami ne tik ašių susikirtimo taškai, bet ir ašių kryptys, išilgai kurių iš karto pažymimi pamatų paviršiai arba kampai.
Ryžiai. 128. Pamatų ašių perkėlimas į duobės dugną: 1 – skersinė ašis, 2 – išilginė ašis, 3 – ašių susikirtimo taškai, 4 – liejinys, 5 – ašinė virvė, 6 – kaiščiai, 7 – švartai, 8 – svambalai
Smėlio gruntuose pamatų plokštės klojamos tiesiai ant išlyginto pagrindo, kituose gruntuose – ant 100 mm storio smėlio pagalvės. Po pamatų padu negalima palikti biraus arba išpurinto grunto, jis pašalinamas, vietoj jo pilama ir sutankinama skalda arba smėlis. Didesnės nei 100 mm įdubos pagrinde užpildomos betonu arba mūru.
Siekiant patikrinti pagrindo horizontalumą (129 pav.), pamatams skirto ruožo pradžioje ir pabaigoje kontroliniai stacionarūs matuokliai 1 įrengiami taip, kad jų viršus būtų aukščiau už pagrindo ženklą nešiojamojo važiuojamojo kalibravimo matuoklio 2 ilgiu. Kontrolinių taikiklių lygis kasdien tikrinamas gulsčiuku arba naudojant liejinius. Tarp kontrolinių taikiklių į žemę įkalami kaiščiai 3. Įkalimo gylis turi būti toks, kad ant jų uždėtas einamasis patikros taikiklis 2 būtų toje pačioje horizontalioje plokštumoje su stacionariaisiais (kontroliniais) taikikliais 1.
Ryžiai. 129. Pamatų pagrindo horizontalumo tikrinimo schemos : 1 – fiksuoti taikikliai, 2 – važiuojamasis taikiklis, 3 – kuoliukai, 4 – smėlio pagrindas.
Dirbdamas vienas montuotojas juda kelis metrus už vieno iš kontrolinių taikiklių, žiūri į horizontą ir duoda nurodymus kitam montuotojui dėl kaiščių įkalimo gylio. Taip įkaltų kuoliukų viršus atitiks pagrindo ženklą. Tuomet ant užkimšto kaiščio uždėję taisyklę su gulsčiuku, montuotojai patikrina pagrindo horizontalumą ir jį išlygina, prireikus pridėdami arba nupjaudami atitinkamą smėlio sluoksnį. Šiuo atveju pagrindo išdėstymas atliekamas taip, kad įvairiomis kryptimis uždėta taisyklė gerai priglustų prie pagrindo. Smėlio pagrindo plotis ir ilgis yra 200 … 300 mm didesni už pamatų matmenis, kad blokai nevirstų ant smėlio pagalvės.
Prieš pakišdami blokelius įsitikinkite, kad kranas yra saugiu atstumu nuo iškasos krašto ir kad jo atramos (vikšrai, ratai, atramos) yra už griūties prizmės ribų.
Montuojant (130 pav.), pamatų plokštės keliamos už vyrių su keturių atšakų stropu 3. Sukant montavimo krano strėlę, plokštė perkeliama į montavimo vietą, nukreipiama į montavimo vietą ir jungties montuotojų nurodymu nuleidžiama į pagrindą. Nedideli nuokrypiai pašalinami perstumiant plokštę laužtuvu su ištemptais stropais. Šiuo atveju negalima pažeisti pagrindo paviršiaus. Lynai nuimami tik tada, kai plokštė užima teisingą padėtį, jie klojami plokštėse pagal schemą pagal projektą taip, kad nurodytose vietose būtų numatyti tarpai vandentiekio, kanalizacijos vamzdžiams ir kitiems įvadams pravesti.
Ryžiai. 130. Pamatų plokščių įrengimas : 1 – švyturio plokštės, 2 – švartavimo, 3 – keturių atšakų stropas
Montavimas prasideda nuo švyturio plokščių 1 montavimo sienų kampuose ir sankryžose. Paklojus švyturio plokštes, krantinė 2 (ištempta ant pamatų juostos kraštų) pakeliama iki viršutinio išorinio plokščių krašto lygio, o visos tarpinės plokštės klojamos išilgai prieplaukos. Švyturio plokščių viršus tikrinamas gulsčiuku, o likusi dalis – išilgai prieplaukos arba matavimu ant anksčiau sumontuotų plokščių. Jei paklotos plokštės padėtis plane arba aukštis nukrypsta nuo projektinės ir nukrypimai viršija leistinas vertes, plokštė kranu nukeliama į šalį, pagrindas iš naujo išlyginamas ir ant jo vėl nuleidžiama plokštė. Tarpai tarp plokščių, jei jie numatyti projekte, ir šoniniai sinusai įrengimo metu užpildomi smėliu ir sutankinami.
Įrengiant laisvai stovinčių kolonų pamatus, pirmiausia ašių padėtis perkeliama į duobės dugną naudojant svambalą, tiksliai fiksuojant jas į žemę įkaltais kaiščiais arba smeigėmis. Ant blokų rizikomis (rekomenduojama nenutrinamais dažais) pažymimi šoninių paviršių viduriai – jais kontroliuojamas teisingas bloko nuleidimas į pagrindą. Ant stiklo tipo blokų (po gelžbetoninėmis kolonomis) nustatomas stiklo vidurys, o viršutiniame paviršiuje užrašomos ašinės rizikos.
Nuleisdami ir montuodami stiklą po kolona (131 pav., a, b) ant pagrindo, montuotojai kontroliuoja bloko 3 padėtį užkimštais kaiščiais 1 ir rizikomis 2 ant šoninių bloko paviršių. Teisingas bloko sumontavimas aukštyje tikrinamas gulsčiuku; stiklo tipo blokų – stiklo apačios žyme, blokų po kolonomis – viršutinio paviršiaus žyme.
Ryžiai. 131. Stiklo po kolona įrengimas :
a – nuleidimas į vietą, b – išlyginimas, 1 – kaiščiai, 2 – rizika, 3 – blokas
Kartais pastatų kolonų pamatai daromi sudėtiniai. Stiklas įrengiamas ant skiedinio sluoksnio, pakloto ant pamatų plokštės. Norint padaryti lovį, plokštės paviršiuje palei šoninius platformos, skirtos stiklui įrengti, kraštus klojamos dvi lentjuostės. Skiedinys tarp lystelių išlyginamas išilgai lystelių judinant taisyklę, kurios storis turi užtikrinti reikiamą skiedinio siūlės storį.
Įrengiant juostinius pamatus, išilginių ir skersinių sienelių sandūros užtaisomos betono mišiniu.
Baigus įrengti pamatų plokštes, geodeziniais prietaisais atliekami planiniai ir aukštuminiai matavimai. Tuo pačiu metu pamatams taikomos ašinės rizikos: autonominės – išilginių ir skersinių ašių rizikos, juostinės – ašių sankirtoje ir pastato kampuose esančios rizikos. Remiantis tyrimo rezultatais, sudaroma vykdomoji schema, kurioje nurodoma faktinė blokų padėtis plane ir aukštyje.