Pamatų šiltinimas – Menoerdve.lt

Pamatų hidroizoliacija

Pamatai yra pagrindinė bet kokio pastato ar statinio dalis. Nuo jo tvirtumo priklauso objekto patikimumas ir tarnavimo laikas.

Klojant pamatus klaidos yra nepriimtinos, nes mažai tikėtina, kad jas pavyks pašalinti baigus statybą. Pamatų hidroizoliacijos atkūrimas yra varginantis procesas. Būtina ne tik teisingai apskaičiuoti pastato ar statinio pamatinės dalies stiprumą ir geometriją, bet ir apsaugoti statybines konstrukcijas nuo neigiamo drėgmės, kurios beveik nuolat yra dirvožemyje, poveikio. Todėl pamatai turi būti patikimai apsaugoti, antraip kyla viso namo sunaikinimo pavojus. Yra du tokios apsaugos būdai: drenažo sistema, kuri nuleidžia vandenį, ir hidroizoliacija. Šiuos du būdus galima ir netgi reikėtų derinti.

Populiariausios ir nebrangios priemonės konstrukcijai apsaugoti nuo drėgmės yra hidroizoliacinės medžiagos.

Yra dviejų tipų statybinių konstrukcijų apsauga nuo vandens:

antifiltracinė,
antikorozinės.

Pirmoji naudojama siekiant užkirsti kelią vandeniui patekti į požeminę ar požeminę konstrukciją. Tokia sistema paplitusi civilinėje inžinerijoje.

Antroji rūšis naudojama požeminių statybinių konstrukcijų medžiagai apsaugoti nuo požeminio vandens. Ši sistema dažniausiai naudojama pramonės ir transporto infrastruktūros objektų statyboje (įtvirtintos metalinės konstrukcijos, stulpų atramos, tiltai ir t. t.). Ji taip pat gali būti naudojama kaip betoninių pamatų hidroizoliacija statant kotedžus.

Hidroizoliacinių pamatų tipai

Atsižvelgiant į medžiagos rūšį ir taikymo būdą, išskiriamos kelios pamatų hidroizoliacijos rūšys:

Betono priedai, didinantys jo atsparumą vandeniui (plastifikatoriai);
dangos hidroizoliacija (bituminė, polimerinė, mineralinė);
tinkas (mineralinis);
užtepimas (valcuotas bitumas ir bitumo-polimerinės medžiagos);
laisvai paklotas ir mechaniškai pritvirtintas (valcuotos polimerinės ir bituminės-polimerinės medžiagos).

Tipo pasirinkimas priklauso nuo požeminių konstrukcijų įrenginio niuansų ir jų eksploatavimo sąlygų.

Panagrinėkite pagrindinius hidroizoliacinių medžiagų tipus.

Dengiamoji hidroizoliacija

Šiam tipui priskiriama hidroizoliacija su karštu bitumu, mastikomis ir skvarbiojo (penetracinio) poveikio medžiagomis.

Užtepus skvarbiąją hidroizoliaciją ant paviršiaus (geriau, jei jis apdorojant yra drėgnas), įvyksta cheminė reakcija ir betono porose susidaro netirpūs kristalai, kurie neleidžia vandeniui prasiskverbti į medžiagą.

Dengiamosios hidroizoliacijos nerekomenduojama naudoti surenkamiems juostiniams pamatams, nes ji neužtikrina didelio sandarumo sandūrose. Šios medžiagos yra optimalios toliau nurodytais atvejais:

Esant ribotam biudžetui.
Betoninių kolonų ir polių antikoroziniam apdorojimui.
Remontuojant pastato konstrukcijas, kai dėl tam tikrų priežasčių hidroizoliacija nebuvo atlikta išorėje, būtina sukurti hidroizoliacinį sluoksnį viduje. Tiesa, šis metodas bus veiksmingas tik monolitiniams pamatams, ir tai tik sąlyginai.

Pagrindinis šio metodo privalumas – ekonomiškumas.

Minusas – mažas efektyvumas, ypač ant surenkamųjų pamatų.

Mastikinė hidroizoliacija (taip pat priklauso šiam tipui) – įvairios medžiagos, bitumo ir polimerinės kompozicijos.

Bitumas yra nebrangus būdas apsaugoti statybines konstrukcijas nuo vandens. Tačiau požeminei pamato daliai jo naudoti nereikėtų. Hidroizoliacija skystu bitumu galima tik atvirose vietose. Po žeme likusio apsauginio sluoksnio atnaujinti nebus galima.

Pagrindinis bitumo trūkumas yra tas, kad laikui bėgant jis išdžiūsta ir tampa trapus. Po kelerių metų eksploatacijos toks apsauginis sluoksnis sutrūkinės. Todėl jis naudojamas betono – kolonų pamatų ir polių antikoroziniam apdorojimui.

Kitas bitumo minusas – sudėtingas technologinis procesas. Reikia specialios šildymo įrangos, tirpiklių (kad gautumėte reikiamos konsistencijos mišinį), maišymo ir tepimo prietaisų. Nedidelė bitumo kaina nekompensuoja didelių darbo sąnaudų.

Jį galima naudoti juostiniams ir juostiniams surenkamiems pamatams, tačiau efektyvumas bus mažas.

Bituminės dangos hidroizoliacija – tai įvairios hidroizoliacinės kompozicijos: bituminės mastikos, emulsijos, bitumo ir polimerų mišiniai.

Tepalai yra nebrangūs. Dirbant su jais taip pat nereikia specialios įrangos. Tačiau tepant tokius mišinius būtina laikytis griežtų reikalavimų dėl konstrukcijos drėgnumo ir aplinkos temperatūros (darbus reikia atlikti tik vasarą).

Prie pagrindinių trūkumų taip pat galima priskirti:

sudėtinga kontroliuoti dangos storį,
mažas stiprumas,
mažas apsauginio sluoksnio atsparumas konstrukcijos dinamikai,
būtinybė sustiprinti konstrukcijų sandūras,
griežtas tarpsnių tarp sluoksnių laikymasis.

Mastikinės medžiagos tinka tais atvejais, kai neįmanoma arba netikslinga naudoti ritinines sistemas. Pavyzdžiui, kai kalbama apie stulpinius pamatus mažaaukštėje ir pramoninėje statyboje arba atskirus konstrukcinius elementus (polių galvutes, į pastatą įeinančius inžinerinius tinklus ir t. t.).

Mastinės hidroizoliacijos privalumai: geras sukibimas (lipnumas) su įvairių tipų pagrindais, nedidelė kaina; trūkumai – taikymo sudėtingumas, gaisro pavojus (dirbant su skystu bitumu ir mastikomis, kurias reikia kaitinti).

Optimalus sprendimas – IKOPAL paruošta hidroizoliacinė mastika, kurios pagrindą sudaro aukštos kokybės naftos bitumas ir organiniai tirpikliai. Į sudėtį taip pat įeina mineraliniai užpildai ir plastifikatoriai.

Dirbant su šlapiais paviršiais, rekomenduojama naudoti IKOPAL vandens pagrindo mastiką . Ji praktiškai neturi nemalonaus kvapo, todėl tinka ir vidaus patalpų grindims hidroizoliuoti.

Pagrindiniai jos privalumai – nedidelė kaina ir siūlių nebuvimas, nes mastika arba emulsija sudaro vientisą sluoksnį. Tai padidina hidroizoliacinės sistemos patikimumą.

Tinko (mineralinė) hidroizoliacija

Gyvenamųjų namų statyboje naudojamas retai, dažniausiai baseino dubens vidinėje pusėje. Šios technologijos nepatartina naudoti požeminėms pastato dalims apsaugoti nuo vandens – tai brangu ir varginantis darbas. Be to, tinko hidroizoliacijos sluoksnyje gali atsirasti įtrūkimų (dėl pagrindo deformacijų arba susitraukiant pačiam skiediniui). Ši technologija puikiai tinka hidroizoliacinei sistemai atkurti iš monolitinio pamato vidaus. Surenkamiems pamatams šis apsaugos nuo vandens būdas neveiksmingas.

Šiam tipui priskiriama lanksti mineralinio pagrindo hidroizoliacija. Dėl cemento ir polimerų derinio hidroizoliacinis sluoksnis tampa ne standus, o elastingas.

Šis metodas gali būti taikomas surenkamiems pamatams iš vidaus. Tačiau reikia atsižvelgti į aukštą medžiagos kainą ir sudėtingą taikymą ant paviršiaus.

Lipdymas ritinine hidroizoliacija

Klijuojamoji betono hidroizoliacija yra speciali hidroizoliacinė membrana. Šių apsauginių medžiagų galima įsigyti ritiniuose. Jos klijuojamos savaime arba klijuojamos ant paviršiaus sulydant dujiniu degikliu. Lipnioji betono hidroizoliacija pateikiama ICOPAL linijoje su ritininėmis medžiagomis IKOPAL N ir IKOPAL ULTRA N.

IKOPAL N yra ritininė bitumo-polimero medžiaga poliesterio pagrindu. Ritinio dydis – 1×10 m. Iš viršaus ir apačios pusės padengta lydžiąja polimerine plėvele.
IKOPAL ULTRA N – tai poliesterio pagrindu suvyniota bituminė-polimerinė medžiaga. Ritinio dydis – 1×10 m. Iš viršaus ir apačios pusės medžiaga padengta lydžiąja polimerine plėvele.

Šios medžiagos gaminamos taikant „apsauginio profilio” technologiją. Profiliuotas apatinės dalies paviršius padeda pagreitinti įrengimą ir prailgina hidroizoliacinio sluoksnio tarnavimo laiką.

Įvairių tipų pamatų hidroizoliacijos ypatybės

Skirtingoms požeminėms konstrukcijoms naudojamos skirtingos apsaugos nuo drėgmės technologijos. Požeminių statybinių konstrukcijų hidroizoliacija priklauso nuo pamatų tipo. Mažaaukščių namų statyboje dažniausiai naudojami šie pamatai: