4 dažniausios kaminų valymo klaidos
Kaminų valymas. Darbas dėl klaidų
Jei namus šildote krosnimi ar židiniu, užduokite sau klausimą: prieš kiek laiko kaminas buvo valytas? Tai reikia daryti du kartus per metus: prieš šildymo sezoną ir po jo. Ar nuo paskutinio valymo praėjo 6 ar daugiau mėnesių? Ar ketinate šildyti krosnimi rudenį ir žiemą? Vadinasi, laikas išvalyti dūmų kanalus! O tam atvejui priminsime, kaip valyti kaminą, ir kaip ne.
Klaida Nr. 1: „Apsieisime be valymo!”
Galbūt jau seniai nevalėte kamino, ir atrodo, kad niekas nepasikeitė – malkos vis dar dega karštai, krosnelė teikia šilumą ir jaukumą namams. Kam tada „papildomas” triukšmas? Tačiau iš tiesų švarus kaminas – tai ne grožio reikalas (suodžių viduje vis tiek niekas nematys), o tiesiogine prasme gyvybės ir mirties klausimas.
Ugniagesių gelbėtojų praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai dėl kamine susikaupusių suodžių prarandamas namas ir žūsta žmonės. Jei dūmtraukyje kyla gaisras, jis lengvai virsta gaisru su žmonių aukomis. O jei jums labai nesiseka, nuo jūsų vamzdžio kibirkščių užsidega ūkiniai pastatai ir net kaimyniniai namai.
Šiek tiek daugiau laiko apmąstymams suteikia kita situacija – kai suirę suodžiai užblokuoja trauką ir patalpoje pradeda kauptis anglies monoksidas. Teoriškai galite užgesinti ugnį ir atidaryti langus, tačiau jei tai atsitinka naktį, greičiausiai net nepabusite. Ar jums patinka perspektyva? Vargu ar!
Pačiu „nekenksmingiausiu” atveju kaminas tik išsikraipys, pažeistas viduje įsiplieskusios liepsnos arba krintančių viduje susidariusių kokso gabalėlių. Jo remontas arba keitimas kainuos nemažą sumą. Tai taip pat nėra labai malonu…
Tačiau nebijokite – tiesiog prižiūrėkite kaminą švarų, ir nieko blogo nenutiks. Jei vamzdyje nėra arba beveik nėra suodžių nuosėdų, nėra ko degti ir kristi.
Antroji klaida: „Duokite liaudiškų priemonių!”
Yra keli gerai žinomi būdai, kaip palaikyti kamino švarą nesiimant daug laiko reikalaujančio mechaninio valymo. Dažniausiai naudojami trys: drebulės ar tuopos malkų deginimas, bulvių lupenų deginimas, miltelių, kurių kodinis pavadinimas „Švarus kaminas”, pirkimas specializuotose parduotuvėse.
Jie tikrai veikia, bet – tik profilaktiškai! Jei reguliariai deginsite drebulę, valysite ar naudosite specialią „chemiją” židinyje su švariu dūmtraukiu, suodžių kaupimasis viduje gerokai sulėtės. Tačiau jei kamine jau susidarė tvirtas „kultūrinis sluoksnis”, liaudiškos valymo priemonės gali padaryti meškos paslaugą. Jie susilpnina suodžių sukibimą su paviršiumi, todėl padidėja rizika, kad jie pradės patys gabalais kristi ir visiškai užkimš kaminą.
Taip pat yra liaudiškų priemonių, kurių naudojimas nieko gero neduos. Pavyzdžiui, idėja įmesti degų skystį į kaminą ir jį padegti. Degantys suodžiai yra geriausias būdas sudeginti namą, o šis „gyvenimo patarimas” netinka niekam kitam! Dar vienas metodas iš „meistrų-nevykėlių” arsenalo – pilti verdantį vandenį į įkaitusį vamzdį. Visiškai nenaudingas veiksmas, nuo kurio dūmai eis į kambarį, o kaminas netaps švaresnis.
Ne visai sąžiningi pardavėjai kartais tvirtina, kad jų kaminų valikliai veikia su šimtaprocentine garantija ir pralauš bet kokį užsikimšimą. Iš tikrųjų visa tai tėra žodžiai. Jei kamine yra daug suodžių, teks jį valyti!
Atminkite, kad drėgnų ir nekokybiškų malkų naudojimas pagreitina suodžių ir nuodegų susidarymą kamine. Kuo geresnės malkos, tuo mažiau nešvarumų kamine. Tačiau paprastai mechaninis valymas vis tiek būtinas – du kartus per metus, pavasarį ir rudenį.
Trečioji klaida: „Valyti bet kuo”.
Iki šiol vyrauja nuomonė, kad tinkamas įrankis tikram kaminų valytojui yra svarmuo ant virvės. Šiuo atveju virvė turi būti tvirta, o svoris – ketaus, su ketaus akimi. Apvali svarmens forma esą užtikrina, kad jis neįstrigs. O akies ir virvės tvirtumas reikalingas tam, kad visada galėtumėte ištraukti įrankį atgal iš vamzdžio. Iš tikrųjų tai barbariškas metodas, padedantis sulaužyti vartelius ir deflektorių, taip pat užkimšti kaminą nuo sienelių nukritusiu koksu. Deja, liaudies meistrai jį dar labiau pablogina, vietoj svarmenų naudodami pačius keisčiausius įrankius – nuo laužtuvo ir plaktuko iki hantelio ir seno metalinio lygintuvo. Dėl to tikriems meistrams tenka šiuos „mėgėjiškus žaisliukus” ištraukti iš kaminų.
Prisimenate Merfio dėsnį? „Viskas, kas gali nutikti blogai, nutiks.” Kažkodėl ši gyvenimo taisyklė ypač ryškiai pasireiškia valant kaminus. Viskas, kas gali užstrigti, tikrai užstrigs! Nenuleiskite į kaminą daiktų, kurių bent vienas iš matmenų (ilgis, plotis, aukštis) yra didesnis už siaurosios kamino dalies vidinį skerspjūvį. Naudokite tikrą kaminų valymo įrankį – metalinį šepetį! Arba išsikvieskite specialistą, kad išvalytų vamzdį, jei jums sunku tai padaryti patiems.
Tačiau naudojant šepetį yra subtilybių! Pirma, jokiu būdu nesukite jo ta kryptimi, kuria nuo rankenos atsukamas šepetys. Priešingu atveju jį paliksite vamzdyje, o tokį „ežį” labai sunku sugrąžinti atgal. Antra, nevalykite metalinio vamzdžio geležiniu šepečiu – pažeisdami jo vidinį paviršių, padėsite suodžiams ir suodžiams įsitvirtinti padarytų „sužalojimų” vietose. Darbui plieninių dūmtraukių viduje yra specialūs šepečiai, kurie yra švelnesni ir minkštesni.
Ketvirtoji klaida: „Smūgis iš viršaus!”
Kuo daugiau suodžių sluoksnių kamine, tuo labiau jis užsikimš, kai pradėsite valyti iš viršaus, ir visas „purvas” pateks į vamzdžio vidų. Jei dūmtraukio pralaidumas užsikimšęs nuosėdomis 40 % ar daugiau, vadinasi, ten yra net ne suodžių, o kokso. Jei jį įmesite į tarpą, kaminą užkimšite tokiu rimtu kamščiu, kad iš viršaus jo nebebus įmanoma pramušti. Koksas yra stiprus ir gerai spyruokliuoja. Taigi ką daryti?
Įeikite iš apačios! Pirmiausia išvalykite ugniakurą (krosnį arba katilą), o tada apatines kamino dalis. Ten susikaupia didžioji dalis „nešvarumų”. Jei tarša nedidelė, galite vaikščioti su šepečiu iš viršaus. Tačiau esant „kietoms santaupoms”, darbą reikia pradėti tik nuo apačios! Be to, dar reikės išvalyti ugniakurą. Tad kodėl nepradėjus nuo jos?
Prieš valydami kamino viršų, būtinai pasiruoškite! Pirmiausia atidarykite sklendę, kad krintantys suodžių ar kokso gabaliukai jos nesugadintų. Antra, jei yra deflektorius, nuimkite jį, kad jis nesutrūkinėtų, nesideformuotų ir netrukdytų nešvarumams laisvai kristi žemyn. Ir galiausiai apsaugokite ugniakuro dugną nuo nešvarumų – padėkite ten skudurų, nereikalingo popieriaus lapų arba stiprių maišų!
Bet ar žinojote, kad izoliuotas kaminas daug lėčiau „įgyja” suodžių? Jei izoliacijos nėra, o ugniakuras veikia ilgalaikio degimo režimu, ilgame vamzdyje susidaro idealios sąlygos kondensatui atsirasti, kuris ir sukelia suodžių nuosėdas. Idealiu atveju šilumos izoliacija turėtų prasidėti nuo metro aukščio virš krosnelės. Didžioji dalis šilumos jūsų namuose sklinda iš kūryklos, o ne iš dūmtraukio, todėl izoliavus dūmtraukį jūsų namai netaps šaltesni. Tačiau viduje neliks papildomų suodžių. Kad kaminas būtų švarus, naudokite prevencines priemones. Deginkite drebulės malkas arba bulvių lupenas, pridėdami jų į kūryklą kas du ar tris įprastus rąstus. Uždegdami krosnį, naudokite geros kokybės sausas malkas. Jei kaminas neizoliuotas, būtinai jį apšildykite. Tokios prevencinės priemonės palengvins darbą, kai reikės kasmet valyti kaminą. O jį tvarkydami naudokitės tik kokybiškomis kaminų valymo priemonėmis arba patikrintų meistrų paslaugomis. Dirbdami stogo aukštyje, nepamirškite, kaip svarbu laikytis tvirtinimo – virve prisiriškite prie vamzdžio ar kitos tvirtos atramos.
Atnaujinti šaltiniai